Gin091s
Skulptorius Gintaras Karosas, Liubavo muziejaus kūrėjas

Atradimai

Šioje svetainėje pristatome visuomenei iki šiol mažai tyrinėtą, seną ir nepaprastai įdomų Liubavo dvarą netoli Vilniaus. Siekiame, kad žmonės atrastų dar vieną svarbią Lietuvos kultūros mozaikos dalelę, kuri, viliuosi, nenugrims užmarštin kaip daugelis mūsų paveldo objektų ar reiškinių.

Ši interneto svetainė yra sudedamoji projekto Liubavo dvaro vandens malūno restauravimas ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms dalis. Projekto uždavinys – restauruoti dvaro malūną su visa technologine įranga ir jame įrengti Liubavo dvaro muziejų.

Liubavą atradau 1988-aisiais, tada jau buvau pradėjęs pirmuosius Europos parko kūrimo darbus. Reikia paminėti, kad Liubavo kaimas, kuriame įsikūrusi pati dvaro sodyba, yra visai netoli Europos parko, nepilni trys kilometrai kelio. Didelė tikimybė, kad iki XIX a. vidurio ir pati dabartinio Europos parko teritorija priklausė Liubavo dvarui. Kiek vėliau į Liubavo dvarvietę nuo parko vykau akmenimis grįstu keliu vėlų rudenį, senuose palei kelio kraštą sodintų medžių kamienuose degė liepsnos. Liubavo aplinka man paliko įspūdį, o labiausiai įsiminė akmeninis malūnas ir dar tebestovinti koplyčia su už jos besislepiančia angelo skulptūra.

Tada dar nebuvo laikas Liubavui, mano dvidešimties metų gyvenimo patirtis buvo per trumpa pažinti šį paslaptingą dvarą.

Kaip minėjau, Liubavas iš esmės nebuvo tyrinėtas, neskaitant trumpos L. Vileikienės istorinės pažymos, nedidelių R. Aftanazy, M. Gajevskio, A. Pileckio straipsnių, Ažulaukės bibliotekos mokinių surinktos medžiagos. Nesidomėjimo Liubavu priežastys įvairios. Dvaro sodyba sovietmečiu buvo smarkiai suniokota, apstatyta naujais statiniais. Dauguma senųjų Liubavo gyventojų pokariu išvyko į Lenkiją, todėl neliko žmonių, išmanančių, kaip prižiūrėti dvarą, suprantančių hidrosistemos ypatumus. Naujieji dvaro gyventojai, 5–7-uoju XX amžiaus dešimtmečiais atvykę daugiausia iš Baltarusijos, neturėjo reikiamos kompetencijos išlaikyti dvaro sodybos, kurios svarbią dalį sudarė septynių tvenkinių ansamblis. Statiniai sparčiai nyko, daug kas buvo perstatyta, pakeista, sugadinta. Blogos būklės į dvarą vedę keliai, susisiekimas irgi buvo viena iš Liubavo nepastebėjimo priežasčių.

Keleri metai, praleisti su Liubavu, buvo labai įdomūs. Be įprastinės Europos parko kraštovaizdžio ir meno kūrinių kūrybos, fotografavimo, teko tapti ir šiokiu tokiu istorijos ir paveldo tyrėju, architektu, krašto istorijos rinkėju, malūno technologinės įrangos žinovu.

Tyrėme Liubavo dvarą keliomis kryptimis. Istorinėje plotmėje norėjome išsiaiškinti, sutikslinti faktus apie visus dvaro savininkus, patį dvarą. Archeologinėje – pasitikrinti kai kurias spėliones, rasti buvusių statinių ribas. Architektūriniais ir polichrominiais tyrimais siekėme nustatyti kai kurių dvaro pastatų amžių, tūrius, vykdytus perstatymus. Be to, ieškodamas autentiškų dvaro daiktų – eksponatų Liubavo muziejui – kalbinau žmones, kurių tėvai ar seneliai tarnavo Liubavo dvare.

Lietuvos ir Lenkijos archyvuose aptikta medžiaga kiek praskleidė istorinį dvaro paslapties šydą. Buvusi LDK seniūnija, Liubavo dvaras visad priklausė tuomečiam politikų ir kultūros žmonių elitui. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir didiko Mikalojaus Radvilos Rudojo Liubavo dvarą valdė kilmingųjų šeimos, kurios yra mažai tyrinėtos. Tai daug kur istoriniuose šaltiniuose grafų luomui priskiriami Golejevskiai, vėliau – save iš Senosios Romos imperijos kildinę Krišpinai Kiršenšteinai. Atradome Liubavo savininkų vardus, kurie iki šiol nebuvo sieti su šio dvaro praeitimi. Pirmiausia norėčiau paminėti daugelio istorikų nepastebėtus, kartais net visai užmirštus grafaitę Teresę Tyzenhauzaitę, Tiškevičių šeimos atstovus Antaną Kazimierą (1723(27)–1778) ir Antaną (mirė ~1799). Lietuvoje iki šio laiko mažai žinoma ir apie grafų Slizienių šeimą. Jie buvo paskutiniai dvaro savininkai. Pirmasis šios šeimos atstovas, kuris apsigyveno Liubavo dvare, vis dar nepakankamai atskleista asmenybė, XIX amžiaus vidurio lietuvių skulptorius Rapolas Slizienis. Beje, jis pats kartu su žmona Kamile Tiškevičiūte galimai savo projektuotos Liubavo koplyčios požemyje ir palaidotas.

K. Tiškevičius savo knygoje „Neris ir jos krantai“ gan vaizdingai aprašė savo giminaitį Vilniaus katedros kanauninką Mikalojų Tiškevičių, kuris XVIII amžiaus antroje pusėje, gyvendamas Liubavo dvare, laikė didžiulį muzikinį orkestrą. Be kita ko, knygoje autorius rašo, kad kunigas buvo pastatęs 2 aukštų barokinius vartus, kuriuose gyvenę keliolika tarnų, įkūręs net patį dvarą. Suprantamas autoriaus noras priskirti Tiškevičių šeimai kuo daugiau nuopelnų galėjo net nulemti tai, kad pats dvaras vertintas kaip vėlyvas. Istoriniai šaltiniai byloja ką kitą. Dvaras minimas jau 1546 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto iždo knygose, detaliai aprašomi remontuojami jo tvenkiniai. Atrodo kvestionuotinas ir pačių puošniųjų barokinių Liubavo vartų pastatymo priskyrimas kanauninkui Tiškevičiui, turint omenyje, kad baroko epocha tuo metu buvo persiritusi į klasicizmą. Galėjo būti ir taip, kad dvaro vartus bus pastatę Krišpinai Kiršenšteinai, dar prieš dvarą perimant Tiškevičiams.

Archeologiniai tyrimai parodė tankų Liubavo dvaro užstatymą, istorinių perstatymo sluoksnių gausą. Rasta įvairių amžių radinių, XVI ir vėlesniais amžiais datuotinų puošnių koklių duženų. Svarbus atradimas buvo senosios Liubavo dvaro kapinaitės, senesni vietiniai gyventojai minėjo jų buvimą, bet niekur iki šiol jos nebuvo oficialiai žymimos.

Architektūriniai ir polichrominiai tyrimai identifikavo oficinos ir oranžerijos amžių. Pastatai, pasirodo, bent šimtmečiu senesni, o ir pastatyti ant keletą kartų perstatytų pamatų. Jų funkcija nuolat kito.

Iš svarbesnių daiktinių atradimų norėčiau paminėti Liubavo dvaro tapybą, LDK Tribunolo maršalkos Stepono Slizienio 1705 m. herbinę portjerą, 1857 m. originalų akvarelinį dvaro planą. Kitų eksponatų nerasta gausiai, bet vis dėlto pavyko aptikti autentišką Liubavo rūmų stalą, veidrodį, keletą porceliano indų, koplyčios žvakides ir kt. Šie daiktai kartu su kitais bus eksponuojami Liubavo muziejuje – Liubavo dvaro malūne.

Ir po išsamesnio tyrimo lieka neatsakyta daug klausimų. Pradedant spėjamu Liubavo piliakalniu, kuris vėliau dėl tarpukaryje ant jo stovėjusių trijų ąžuolinių kryžių vadintas Trijų kryžių kalnu, ir baigiant Liubavo dvaro knygų ir Diderot enciklopedijų paieškomis, jų pėdsakai nutrūksta 1942 metais. Visagalė archeologija galėtų padėti ieškoti garsiųjų Liubavo barokinių vartų. Kviečiu visus, radusius Liubavo ar su dvaru valdžiusiomis šeimomis susijusios medžiagos, pasidalinti ja ir taip tapti liubaviečiais – žmonėmis, neabejingais šiam nuostabiam dvarui, kurio pavadinimas gali būti verčiamas žodžiu „Meilė“.

Tikiuosi, kad paskatinsime žmones ne tik domėtis Lietuvos istorija, kultūra, bet ir nebūti abejingus paveldui, jį saugoti ir tyrinėti, dar labiau mylėti savo nuostabų kraštą.

Gintaras Karosas, 2010 06 19