APaslaitisLiubavoMalunas
Vandens malūno išradimas priskiriamas senovės graikams
Jie sugalvojo vandens ratą ir dantytus guolius, kuriais sukimo jėgą galimą perduoti skirtingomis kryptimis.
Malūnai turėjo nemažą vertę
Nuo jų priklausydavo valstybių ekonomika, karyba, kultūros plėtra. Neretai net ir religinių paveikslų fone vaizduojamas vėjo ar vandens malūnas.
Tobulėjant malūno konstrukcijai, vandens energijos panaudojimo būdų vis daugėjo
Malūnuose būdavo ne tik apdorojami grūdai, bet ir gaminamas popierius, pjaunama mediena. Malūnuose austos medžiagos, kilimai, veltas milas, neretai spaustas aliejus. Malūne įrengus dumples gaminti ginklai, lieti pinigai, taip pat juose gamintas ir parakas.

Gamta

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Atsinaujinantys energijos šaltiniai, jų efektyvus išgavimas ir panaudojimas yra vis aktualesnė tema šiuolaikiniame pasaulyje. Didėjant energetiniam „badui" ieškoma naujų būdų aprūpinti žmones elektros, šilumos ir mechanine energija. Atsinaujinantys energijos šaltiniai - tai gamtos ištekliai, kurių atsiradimą ir atsinaujinimą sąlygoja gamtos ar žmogaus sukurti procesai. Tokie šaltiniai, kitaip nei paplitusios iškasenos, tarkim, nafta ar gamtinės dujos, yra teoriškai nesibaigiantys, tad labai svarbu juos teisingai ir efektyviai panaudoti, ypač siekiant kuo mažiau neigiamai paveikti aplinką. Labai svarbiu energijos šaltinio vertinimo kriterijumi tapo ekologiškumas, ypač kai į tai neatsižvelgus neretai padaromas negrįžtamas poveikis gamtai ir žmonėms.

Nors ekologiška ir atsinaujinanti energetika tapo itin aktuali tik pastaruoju metu, tai nereiškia, kad seniau jos nebuvo. Tiesa, anksčiau žmonių poreikiai, o ir sunaudojami energijos kiekiai buvo kur kas mažesni. Praktiškai iki naftos išpopuliarėjimo daugumos žmonių energetinius poreikius patenkindavo būtent atsinaujinantys, natūralūs energetiniai šaltiniai. Jų kiekis, pritaikymo būdas ir panaudojimas priklausydavo nuo technologijų lygio. Galima išskirti du ekologiškiausius atsinaujinančius šaltinius, dažniausiai žmonių naudotus visame pasaulyje ir laikui bėgant vis tobulintus, - tai vėjo ir vandens energija. Šių šaltinių mūsų aplinkoje teoriškai yra neišsenkantis kiekis ir jų naudojimas dažniausiai nežalingas gamtai.

Vėjo energija

Vėjo energiją žmonės naudoja jau daugiau nei 5500 metų. Buriniai laivai, patalpų vėdinimas vėjo sukamais ventiliatoriais - tai pirmieji praktiškai pritaikytos vėjo energijos pavyzdžiai. Vėliau, atsiradus malūnams, buvo išmokta paversti pučiančio vėjo energiją mechanine. Vėjo malūnai greitai išplito visur, kur vėjo pakakdavo visus metus, taip pat ten, kur nebuvo kitokių lengvai prieinamų šaltinių, tarkim, vandens. Daugiausia malūnai naudoti grūdams malti ir vandeniui pumpuoti į drėkinimo sistemas ten, kur vanduo natūraliai nebūdavo pasiekiamas, arba atvirkščiai - nusausinti vietoves, kad jas būtų galima naudoti žemdirbystei. Vėjo malūnus statydavo aukštesnėse vietose arba laukuose, kur pakako erdvės vėjui įsibėgėt. Be vėjo greičio, svarbus veiksnys yra ir jo pastovumas, todėl nemažai malūnų išdygdavo jūrų pakrantėse, kur nuo jūros pučiantis pastovus vėjas suko malūnus daugiau dienų nei kitur.

Atsiradus ir paplitus elektros energijai, vėjo malūnai dėl savo palyginti ribotos galios, nepastovumo ir priklausymo nuo geografinės padėties neteko svarbos kaip mechaninės energijos tiekėjai, tačiau jie puikiai tiko elektrai generuoti. Pirmosios vėjo jėgainės pradėjo veikti jau XIX a. pabaigoje, bet jos nebuvo labai praktiškos. Vėliau, XX a. antroje pusėje, atgijęs susidomėjimas vėjo energetika greitai paskatino technologijų tobulėjimą ir vis efektyvesnių vėjo jėgainių atsiradimą. Teisingai pritaikius turimas technologijas, elektros energijos vien tik iš vėjo galima išgauti daugiau, nei šiuo metu pasaulis išgauna iš visų kitų kartu sudėjus, tad ir dabar vėjo energija yra vienas iš pagrindinių alternatyvių energijos šaltinių.


Vandens energija

Vanduo, tiksliau, jo tėkmė, kaip nesibaigiančios energijos šaltinis, žmonėms žinomas nuo seno. Jau seniai buvo išmokta tekančio vandens jėgą paversti mechanine energija. Tam dažniausiai būdavo naudojamas vandens malūnas ar vandens ratas. Kitas gan nesudėtingas būdas išnaudoti vandens tėkmę būdavo vandens pompomis perkelti tos pačios upės ar upelio vandenį į aukštesnes teritorijas arba pakreipti reikiama kryptimi. Taip vanduo būdavo tiekiamas į drėkinimo sistemas arba į gyvenamąsias vietas. Vandens energija žmonėms būdavo gan nesunkiai prieinama, nes nuo seno gyvenvietės dažniausiai kurdavosi šalia kokio nors vandens šaltinio - upės, upelio ar ežero. Nuolat tekanti vandens srovė užtikrindavo praktiškai nesibaigiančią tėkmės energiją.

Vandens malūno išradimas priskiriamas senovės graikams, jie sugalvojo vandens ratą ir dantytus guolius, kuriais sukimo jėgą galimą perduoti skirtingomis kryptimis. Iš Graikijos vandens malūnai greitai paplito po visą pasaulį. Laikui bėgant išsivystė trys pagrindiniai vandens malūnų tipai, jų panaudojimo būdas priklausė daugiausia nuo geografinės padėties ir turimų išteklių. Vandens ratą gali sukti pro jo apačią ar ties jo viduriu tekanti srovė arba iš viršaus krentantis vanduo. Naudingiausias ir vėliausiai išrastas buvo pastarasis būdas, kai ratą suka iš viršaus krentantis vanduo, šiuo atveju reikėjo užtvenkti vandenį arba malūną statyti prie krioklio. Iš pradžių jie, kaip ir vėjo malūnai, buvo naudoti grūdams malti, vėliau, tobulėjant malūno konstrukcijai, panaudojimo būdų vis daugėjo. Malūnuose būdavo ne tik apdorojami grūdai, bet ir gaminamas popierius, pjaunama mediena, daromos lentos, kalami ginklai ir kitaip apdorojamas metalas. Malūnai naudoti ir audinių gamybai, juose apdorota medvilnė, austos medžiagos, kilimai, veltas milas. Malūne įrengus dumples gaminti ginklai, lieti pinigai, taip pat juose gamintas ir parakas, jie naudoti metalo lydiniams gaminti (pvz., vinims, adatoms) ar iškasamai rūdai smulkinti, taip pat juose lietas švinas. Neretai vandens malūnuose spaustas aliejus. Dėl savo plataus panaudojimo vandens malūnai turėjo nemažą vertę, neretai malūnai būdavo statomi valstybinėse žemėse, nuo jų priklausydavo valstybių ekonomika, karyba bei kultūros plėtra.

Vandens malūnų svarba sumažėjo po pramoninės revoliucijos, o ypač išplitus elektros energijai. Iš pradžių jie naudoti ir elektrai generuoti, tačiau jų galingumas buvo ribotas, juo labiau kad šaltesniuose kraštuose žiemą vandens telkiniai užšaldavo, tad jie nebuvo labai patikimi tiekiant elektrą. Tačiau tai nesustabdė vandens energijos panaudojimo plėtros. Šiuo metu vis daugėja vandens energijos būdų generuoti elektros energijai - nuo hidroelektrinių su užtvankomis iki bangų mūšos ar potvynių ir atoslūgių varomų elektros jėgainių.

Atsinaujinančių šaltinių naudojimas žmonijos istorijoje nuolat kito. Vanduo, vėjas ir biomasė buvo labiausiai prieinami ir plačiausiai naudojami, tik vėliau juos pakeitė elektra ir įvairios iškasenos. Susivokus, kad protingas ir nekenksmingas energijos šaltinių panaudojimas yra gyvybiškai svarbus žmogui ir jį supančiai aplinkai, buvo atsigręžta atgal į jau žinomas alternatyvas. Šios alternatyvos yra neišsenkanti energija iš pačios gamtos ir jų pakaktų tūkstančiams metų.