JuzefaIgnacijusm
Ignacijus ir Juzefa Malcevai su dukromis Marija ir Sofija 1917 metais. Juzefa iki 1940 m. Liubavo dvare organizuodavo svečių priėmimus ir kitus renginius

Liubavo dvaro gyventojai

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Liubavo dvare gyveno 12 šeimų. Tokius faktus randame 1940 m. dvaro nacionalizacijos byloje. Pabandykime pasidairyti po prieškario Liubavą, amžininkų ar jų palikuonių pasakojimais pasiremdami.

Prieškariu, o ir ilgą laiką sovietmečiu dvaro sodybos pastatai tebebuvo vadinami senaisiais pavadinimais: bravoras, piekarnia, oranžerija, paviljonas ir kt. Jų funkcijos dažniausiai nebeatspindėjo pradinių.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Liubavo dvaras labai senas. Rūmų vieta, kaip rodo mano atliktas tyrimas, yra pasikeitusi mažiausiai tris kartus. Taigi, kad bent kiek būtų aiškiau, Liubavą suskirstysiu į dvi dalis: dvaras yra arčiau Žalesos upelio, o palivarkinio dvaro dalis – vakariau, už dvarą kertančio kelio, prie aukštutinio tvenkinio.

Taip pat turiu pasakyti, kad iki XIX a. pradžios patekti į Liubavo dvaro sodybą nuo Vilniaus buvo galima akmenimis grįstu keliu palei Žalesos upelio dešinį krantą, o vėliau pagrindiniu tapo kelias sodybos šiaurinėje dalyje, kuris ėjo pro įspūdingą dominantę – Trijų kryžių kalną. Amžininkai prisimena tris ąžuolinius kryžius, stovėjusius ant kalno, panašaus į piliakalnį. Tokios transformacijos keitė Liubavo dvaro bruožus, rūmai turėjo apsisukti fasadu į priešingą pusę, kad reprezentatyviai galėtų pasitikti atvykstančius svečius.

Dideli klasicistiniai rūmai sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, todėl jų funkcija buvo perkelta į ankstyvuosius palivarkinius rūmus, sprendžiant iš 1727–ųjų dvaro inventoriaus ir vėlesnių planų, statytus XVII–XVIII a. prie aukštutinio tvenkinio. Mediniai rūmai XX a. pradžioje buvo aptinkuoti, buvęs simetriškas fasadas pakeistas priestatu su aštuoniomis kolonomis. Pagrindinis pastato tūris, langai liko nepakitę. Iš fasado pusės buvo du įėjimai, taip pat vienos durys pastato gale tarnams ir dar vienas išėjimas į terasą, kuri ribojosi su tvenkiniu.

Rūmų rytinėje dalyje gyveno Rapolas Jonas ir Stefanija Slizieniai, o vakarinėje dalyje – tarnai. Iki 1926 m. dvaro kambarine dirbo Jadvyga Rapcevičiūtė (1903 09 11 – 1995). Tarnų dalyje taip pat gyveno dvaro virėja Drobertova, ji po karo išvyko į Lenkiją.

Prie pat rūmų pašaliniams nebuvo leidžiama vaikščioti. Apie tai įspėdavo užrašas ant pusapvalių aukštų ąžuolinių vartų. Priešais rūmus buvo įrengtos apvalios gėlių klombos, jose buvo sodinamos agavos. Žiemą agavos, kad nesušaltų, būdavo pernešamos į dvaro oranžeriją – priešais oficiną upelio link. Amžininkai prisimena, kad Rapolas Jonas Slizienis labai mėgęs gėles, o žmonai Stefanijai jos nepatikdavusios – ji labiau mėgusi medžioti. Juos abu siejo meilė arkliams.

Palivarkinių rūmų vakarinėje dalyje buvo dvi medinės oficinos. Ankstesniais laikais jose galėjo būti dvaro virtuvė ir skalbykla. Vienoje iš jų, greičiausiai pietinėje, iki 1933 m. gyveno dvaro administratorius Mykolas Orlovskis (1872 – 1946 05 02) su žmona Liudvika, vaikais ir anūku Zbignevu Užykovskiu, gimusiu Liubavo dvare 1930 08 10.

Administratoriui Orlovskiui su šeima išvykus į Lenkiją, naujas dvaro administratorius Leonardas Lavinskis (1877 – 1962 04 29) buvo apgyvendintas sudegusių dvaro rūmų mūrinėje oficinoje prie tvenkinio su akmenine salele. Palivarkinės oficinos rytinėje dalyje apsigyveno dvaro raštininkas Hurčinas, amžininkų teigimu, garbaus amžiaus gana turtingas bajoras. Greičiausiai Liubavo dvaro raštininku dirbo Paberžės ar kito gretimo dvaro savininkas. Hurčinas tvarkė buhalteriją, vedė dvaro knygas. Kitoje palivarkinės oficinos dalyje 1933 m. buvo įkurtos staliaus Vaclovo Mickevičiaus (1886–1945) dirbtuvėlės, o pats stalius su šeima apsigyveno kumetyne, apie 1925 m. pastatytame viename iš dvaro sodų į šiaurės rytus nuo malūno. Liubave Mickevičių šeima gyveno iki 1940–ųjų. Pastogėje virš staliaus dirbtuvėlių buvo laikomi balandžiai.

Antrojoje, lygiagrečiai pirmajai stovinčioje palivarkinėje oficinoje buvo įkurta kalvė, kurioje dirbo Ribantovičius, o Juzefas Sokolovskis (1918 10 14 –
1994 10 10) buvo jo padėjėju. Po karo Sokolovskis dirbo malūnininku. Kalviai Liubave gan tankiai keitėsi. Šiose dirbtuvėlėse būdavo taisomas ne tik žemdirbystės inventorius, bet ir paties dvaro savininko fajetonas. Sugedusį įrenginį darbininkai atveždavo, o kad remontuojant nesustotų darbas, paimdavo iš dirbtuvėlių atsarginį.

Kartu su dvaro administratoriumi Lavinskiu oficinoje gyveno jo žmona ir keturi sūnūs. Atskiras butas buvo skirtas dvaro sodininkui Mykolui Dvilevičiui, jis čia gyveno vienas. Sodininku nuo 1935 iki 1939 metų dirbęs Kazimieras Bandza (1889–1969) taip pat gyveno oficinoje.

Hurčinas buvęs raštingas žmogus, dvaro savininkas jį labai gerbęs. Pavyzdingą tvarką dvare užtikrindavo raštininko iškabintos lentelės su įvairiomis instrukcijomis. Pavyzdžiui, tvartuose kabėjo užrašai, informuojantys, kada ir kiek šerti, ką duoti galvijams, kitos pastabos.

Akmens mūro pastate, vadinamojo bravoro antrame aukšte, gyveno keturios šeimos, tarp jų reikėtų paminėti dvaro vežiką Mykolą Stankevičių ir jo brolį, kuris dirbo dvaro darbininku. Seno barokinio pastato stogas buvo aukštas, pusapvalis, sudėtingos konstrukcijos, dengtas čerpėmis, langai gana dideli. Pirmame aukšte tada jau nebuvo alaus gamybos įrangos, jis naudotas kaip sandėlys. Įėjimas į pastatą buvo iš šiaurės vakarų pusės. Bravoras su lygiagrečiu ūkiniu pastatu, kurio įėjimas buvo priešais, sudarė kiemą.

Dvaro koplyčioje pamaldos vykdavo kiekvieną sekmadienį nuo 9–10 val. ryto. Kunigą Bytautą iš Nemenčinės bažnyčios automobiliu atveždavo Slizienio vairuotojas Aleksandras Černis. Į pamaldas susirinkdavo apie 50–60 žmonių iš Palaukinės, Skridų, Žalesos, atvykdavo ir girininkas Tučinskis iš Mažojo Liubavo. Po pamaldų kunigas užeidavo pas dvaro savininką pasisvečiuoti. 1946 m., po Antrojo pasaulinio karo, koplyčioje buvusius šventųjų paveikslus, procesijų vėliavas ir kitas relikvijas dvaro miško darbininkas Stanislovas Meškovskis (1899–1952) pervežė į Nemenčinės bažnyčią.

Dvaro sodybos kelių sankryžoje priešais koplyčią buvusiame mediniame pastate didžiuliais gotikiniais langais ir plačiomis durimis (čia anksčiau galėjo būti administracinis pastatas, dar vadinamas paviljonu), buvo įkurta dvaro parduotuvė. Parduotuvėje dirbo Stanislava Sveckevičienė. Sveckevičiai gyveno to paties pastato pietinėje dalyje, o kitoje pastato dalyje (langais į Žalesos upelį) gyveno dvaro odinių apkaustų arkliams meistras Stempakas, atvykęs iš Lenkijos. Paviljone buvo prekiaujama cukrumi, druska, sausainiais, bandelėmis, šokoladu, kitais maisto, naftos produktais, taip pat degtine ir namų
ūkyje reikalingais daiktais. Amžininkai prisimena ypatingo skonio šokoladinius Liubavo sausainius su skylutėmis. Bronislovas Sveckevičius laikė bites, aviliai stovėjo už parduotuvės, upelio link.

Kaip minėjau anksčiau, priešais malūną, lygiagrečiai keliui ir malūnui, stovėjo didelis medinis kumetynas, už jo daržinė. Kumetyne gyveno šešios šeimos: Mickevičiai, Andriuškevičiai, Vrublevskiai, Citovičiai, Vilevičiai, Medeišos. Kiekviena šeima turėjo po vieną kambarį, virtuvė buvo bendra. Taip pat šeimos turėjo po karvę, kiaulių, malkomis juos aprūpindavo dvaro savininkas Slizienis.

Malūne tuo metu gyveno malūnininkas Adolfas Damulevskis su žmona, sūnumi Marijonu (g. 1924), dukterimis Vanda (g. 1922) ir Janina (1926–1954). Malūną Damulevskis nuomojo iš savininko. Malūnininkas žuvo 1941 m., dukros 1947 m. išvyko į Lenkiją, sūnus – į Prancūziją.

Grūdai į malūną buvo įnešami pro pagrindinį aukštą nuo tvenkinio pusės, ten sveriami, o miltus važiuodavo pasiimti į priešingą pastato pusę – vidinį kiemą. Dažnam kyla klausimas, kodėl toks prabangus, pavadinčiau, karališkas malūnas atsirado užmiestyje. Viena iš versijų teigia, kad dvaro savininkai itin daug investavo todėl, kad jų santaupų palūkanos banke artėjusios prie pačios indėlio sumos dydžio ir skubiai reikėję investuoti, kad jos nebūtų nubrauktos.

Kepykla, tada vadinta piekarnia, buvo senas medinis, didžiulis, platus dviejų galų pastatas barokiniu stogu. Ji stovėjo kitoje dvaro pusėje, už tvartų, prie obelų ir kriaušių sodo, čia buvo maitinami viengungiai dvaro darbininkai ir darbininkės, gaminamas valgis, gyveno 2–3 šeimos.

Liubavo dvare šeimos už darbą gaudavo atlygį grūdais, o vieniši darbininkai – pinigais. Pavyzdžiui, Mickevičių šeima per mėnesį gaudavo 10 pūdų grūdų. Grūdai tiek dvaro reikmėms, tiek atsiskaitymui su darbininkais, taip pat rūkyta mėsa ir kitos maisto atsargos buvo laikomos dvaro svirnelyje priešais palivarkinį rūmą.

Tarp svirno ir tvartų – įrengta vandens kolonėlė, prie jos ant dviejų stulpų kabėjo Liubavo plieninis gongas, kurį mušdavo kasdien 8 val. ryto, per pietus apie 1–2 val., o vakare 18 val., taip būdavo pranešama apie darbo pabaigą.

Keturių dalių tvartas su vidiniu kiemu buvo padalintas į atskiras erdves. Patekti į vidinį kiemą buvo galima per didelius pusapvalius vartus, įrengtus rytinės tvartų sienos viduryje. Vartų zonoje laikyti septyni sportiniai didelio arklių žinovo Rapolo Jono Slizienio žirgai. Iš jų šešis kinkydavo į fajetoną ir jodinėdavo, o vienas buvo laikomas veislei. Prie vartų vienoje iš patalpų stovėdavo juodas dvaro savininko automobilis, vietinių dar vadintas taksuvka.
Dvaro vairuotoju dirbo maždaug 30 metų amžiaus Aleksandras Černis iš Skirgiškių.

Į dešinę nuo centrinio įėjimo į tvartą buvo patalpos darbiniams arkliams, jų čia priskaičiuota apie 30, priešais vartus – veršidė, o kairėje, toliau nuo palivarkinių rūmų laukų link, – kiaulidė.

Prie į šiaurės vakarus nuo tvartų esančio klojimo stovėjo kuliamoji garo mašina, vadinamasis parovikas. Tai malkomis kūrenamas keturratis į traktorių panašus įrenginys, kuris per maždaug 10 metrų ilgumo plokščią diržinę pavarą suko kuliamąją. Prie kūlimo iki Kalėdų dirbdavo 10–12 žmonių.

Žemiau bravoro prie upelio esančioje daržinėje, dengtoje malksnomis, buvo laikomas šienas, šiaudai. Prie jos, kaip ir po visą Liubavą, ėjo akmenimis grįstas kelias.

Žiemomis darbininkai tvenkiniuose pjaustydavo ledą į 70 x 70 x 50 gabalus. Ledo luitai rogėmis būdavo vežami prie ledainės. Ten juos sandėliuodavo, pasluoksniui apipildami pjuvenomis. Ištirpus ledainėje ledui, įnešdavo naują luitą, nukasę nuo jo pjuvenų sluoksnį.

Mažai kas žino, kad Liubavo dvaro valdos tęsėsi ir kairiame Neries upės krante. Ir tarpukariu, nežiūrint parceliacijos procesų, šias kelių šimtų hektarų miškingas teritorijas Liubavo dvarui pavyko išlaikyti savo nuosavybėje. Liubavo dvarui priklausė ir Neries upės kairė vagos dalis. Per Neries upę buvo įrengta trosinė persikėlimo sistema. Ši teritorija tęsėsi beveik iki Turniškių Vilniaus link ir turėjo net atskirą pavadinimą – Mažasis Liubavas. Miškas dvarui parūpindavo medienos, uogų, grybų, čia buvo medžiojami žvėrys.

Ant stataus upės skardžio, vaizdingoje vietoje, buvo Liubavo girininko sodyba. Sodybą sudarė du pastatai ir tvenkinys. Dvaro girininku tarpukariu dirbo Tučinskis, čia jis ir gyveno su šeima. Jo prižiūrimose miško valdose dvaro darbuotojams buvo galima laisvai grybauti, uogauti, o pašaliečiams reikėdavo įsigyti bilietus. Amžininkai prisimena miške buvus labai daug baravykų.

Aprašant prieškario dvarą būtų neteisinga nepaminėti dvaro smuklės prie Neries. 1857 m. dvarui priklausė net dvi smuklės. Viena buvo prie Žalesos upelio ant senojo Molėtų kelio Žalesos kaime, čia buvo renkamas ir kelio muitas, antroji – prie palei Nerį einančio kelio. Sumažėjus abiejų minėtų kelių svarbai, jos neteko ir smuklės su užeigos namais. 1928 m. ūkininkas Františekas Kliukovskis iš Rapolo Jono Slizienio pirko Neries smuklę kartu su 45 ha
žemės. Tuo metu joje tebegyveno dvi žydų tautybės moterys, atvykęs iš Utenos dvaro stalius Viktoras Pilkauskas. Ir naujiems šeimininkams įsigijus pastatą, Pilkauskas kurį laiką tebegyveno smuklėje, laikė apie 30 avilių bičių. Jo darytą dvaro suolelį galima pamatyti ir šiandien. Dvaro gulbės atskrisdavusios iki pat Neries prie buvusios smuklės. Gulbių sugaudyti kartais atvykdavęs ir pats dvaro savininkas su tarnais.

Jaunuolis, Liubavo dvare remontavęs baldus, savo nuotrauką padovanojo mylimajai, dvaro kambarinei Jadvygai Rapcevičiūtei su tokiu užrašu: Meilės įrodymui Porfirja Devetnikovas, Liubavo dvaras 25 04 1926.

Gintaras Karosas, 2010 06 01