Europos parkas įgyvendina projektą „Liubavo angelas“

Tikimasi, kad restauruota skulptūra bus puikus kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdys, skatinantis domėjimąsi krašto istorija, visuomenės aktyvumą prisidedant prie paveldo išsaugojimo ir atsakingo kultūros paveldo naudojimo. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros rėmimo fondas.

Kaip sako projekto iniciatorius skulptorius Gintaras Karosas: „Visuomenė nepakankamai iniciatyvi kultūros paveldo išsaugojimo srityje. Bendruomenės galėtų daugiau prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo, kasdien susidurdamos su jų akyse griūvančiu, nykstančiu ir naikinamu paveldu. Liubavo angelo skulptūros restauravimas – atkreips dėmesį į kultūros paveldo išsaugojimo galimybes bendromis pastangomis, ir pademonstruos bendruomenės, muziejaus, savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento bendradarbiavimą.“

Angelo skulptūra yra sudėtinė kultūros vertybės – buv. Liubavo dvaro sodybos – dalis (unikalus kodas 899). Dar iki 2003-ųjų metų Liubavo angelas, nors ir aplaužytas, stovėjo šalia griūvančios koplyčios, vėliau didžioji dalis skulptūros buvo sunaikinta.

Angelo (tarpininko / pasiuntinio / sargo / pranašo) skulptūros restauravimas – tai kartu pagarbos ženklas garbingiems Liubavo dvaro valdytojams – Tiškevičių ir Slizenių giminėms. Juk angelo istorija tampriai siejasi su Liubavo dvaro sodybos, ypač medinės bažnyčios istorija.

Istorikės Laimos Vileikienės tyrimuose pateikta informacija, kad iš XVIII a. antrosios pusės yra išlikę duomenų apie dvaro sodyboje esančią katalikišką medinę bažnyčią (koplyčią) su varpine, 1741 metais ją pašventino Nemenčinės bažnyčios kunigas. Iki XIX a. šešto dešimtmečio bažnyčioje buvo atliekamos religinės apeigos. XIX a. pabaigoje koplytėlė buvo perstatyta. 1873 metais į Romos katalikų dvasinę kolegiją kreipėsi Kamilos Tiškevičiūtės Slizenienės sūnus Dominykas, prašydamas leisti Liubavo koplyčioje laikyti pamaldas vasaros mėnesiais, kuomet jo motina Kamila Slizenienė būdavo dvare. 1874 metais dvasinė kolegija tokį leidimą davė.



Liubavo dvaro sodybos bažnyčia. KPC paveldosaugos biblioteka

Istorikė Dr. Birutė Rūta Vitkauskienė mano, kad XIX a. perstatytą koplyčią galėjo suprojektuoti Kamilos Tiškevičiūtės vyras Rapolas Slizenis: „Jo kūryba priklauso Vilniaus romantizmo mokyklai (po 1825 – apie 1865). Studijuodamas Vilniuje universitete, Rapolas laisvu laiku pradėjo piešti, lankė prof. Rustemo pamokas, piešė karikatūras, darė portretus akvarele, piešė miniatiūrinius portretus. Aplinkiniai greitai pastebėjo jo talentą. Po vedybų Rapolas gyveno įprastą tuometinio dvarininko gyvenimą, tačiau neužmiršo užsiimti daile, daug keliavo. Šioje knygelėje nurodoma, kad Rapolas netgi projektavo pastatus, iš prigimties turėjo architekto talentą, statė nedidelius dvarelius ir kitus pastatus provincijoje. Ypač mėgo gotikos stilių, pastatus puošė bokšteliais, mėgo aukštus smailiaarkius gotikinius langus. Planavo dvarelių sodus. Jo dvaro Volnoje kaimynai greitai pastebėjo, kad jis gabus menininkas ir noriai naudojosi jo projektavimo paslaugomis. Naugarduko paviete galima rasti ne vieną Rapolo suprojektuotą dvarelį ar parką. Atsižvelgiant į šią informaciją, galima kelti prielaidą, kad Liubovo medinė koplyčia, kurią galima teisėtai vadinti Slizeniu dvaro koplyčia, greičiausiai XIX a. viduryje suprojektavo ir pastatė Rapolas Slizenis (arba perstatė). Pastatas neišlikęs, bet tai ką matome nuotraukose kuo puikiausiai atitinka Rapolo projektavimo stiliaus charakteristiką.“

Skulptūros autorius – nežinomas. Atlikti cheminiai tyrimai parodė, jog skulptūra buvo atlieta iš cinko. Skulptūros konservavimo, restauravimo ir dalinio atstatymo darbų programą – užduotį parengė menotyrininkė A. Vaitulevičienė (KPD atest. 0050E). Programą – metodiką sudarė antros kategorijos lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros konservatorius–restauratorius Marius Būda, kuris ir ėmėsi restauruoti skulptūrą.