Karališkoji šeima

Išmirus Goštautų giminei, 1542 m. Liubavo dvaras išmaros teise perėjo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, t.y., tapo valstybiniu. 1544 m. dvarą pradėjo valdyti jaunuoju didžiuoju kunigaikščiu tapęs Žygimantas Augustas, jį gavęs iš savo tėvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548).

Apie Didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Žygimantą Augustą (1520–1572) parašyta daug, ir visi kaip vienas sutaria – tai buvo tikras Renesanso epochos žmogus. Jis valstybėje pasėjo kitokį, humanizmo idėjomis paremtą mąstymo būdą ir naujas madas, o jo ir jo tėvo valdymo metai vadinami LDK aukso amžiumi.

Jaunasis karalius skyrė daug dėmesio kultūrai: kvietėsi daugybę meistrų ir mokslininkų iš Italijos, surinko milžinišką biblioteką, vėliau atitekusią Vilniaus universitetui, rėmė jėzuitų veiklą, baigė statyti renesansinius Vilniaus Žemutinės pilies rūmus. Itin mėgo prabangą: tiek gyvenime, tiek virtuvėje, tad visiškai nenuostabu, kad savo dvaruose, tokiuose kaip Liubavas, taikė pažangiausias žuvininkystės naujoves. Nuo Žygimanto Augusto vardo neatsiejamos ir kitos svarbios ūkinės permainos, iš kurių žymiausia – jo motinos Bonos Sforzos sumanyta Valakų reforma. Karaliaus užsienio politika pasižymėjo gerų, taikių santykių su kaimynais siekiu.

Vis dėlto Žygimanto Augusto inicijuota Lietuvai nenaudinga Liublino unija gali būti laikoma ir didžiausia jo vykdytos politikos klaida. Romantikams šis valdovas labiausiai įsiminė kaip nemirtingos karaliaus meilės istorijos herojus, amžiams išgarsinęs Barboros Radvilaitės ir jos giminės vardą.