tiskeviciai3
Tiškevičių giminės herbas „Leliwa“
Liubavo dvarą Tiškevičių giminės atstovai valdė net du kartus: XVII a. ir XVIII a. II p.− XIX a. pr.
Liubavo dvaro istorijoje sutinkame vienus garsiausių šios šeimos atstovus: LDK dvaro iždininką Antaną Joną, LDK dvaro maršalką Vladislovą, Lietuvos kariuomenės generolą leitenantą Antaną Kazimierą, Borisovo pavieto šlėktų maršalką Dominyką, LDK referendorių Vincentą, Vilniaus katedros kanaunininką Mikalojų.
Konstantinas Tiškevičius, artimas Liubavo dvaro savininkų giminaitis, Liubavą aprašė monografijoje „Neris ir jos krantai“.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-AntanasKazimierasTiskevicius.jpg
Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas Antanas Kazimieras Tiškevičius. Nežinomas tapytojas, apie 1760–1764 m. Drobė, aliejus, 91,0 × 68,5 cm. Varšuvos nacionalinis muziejus (MNW).
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-MikalojusTiskevicius.jpg
Vilniaus katedros kanaunininkas Mikalojus Tiškevičius. Nežinomas Lietuvos XVIII a. dailininkas. LDM, drobė, aliejus, 82,5 x 66 cm. Fotografas Antanas Lukšėnas.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-VincentasTiskevicius.jpg
LDK referendorius Vincentas Tiškevičius. LMAB, Retų spaudinių skyrius, J.Tyszkiewicz. Groby Rodziny Tyszkiewiczów.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-MarijaTeresePoniatovskyte2.jpg
Marija Teresė Poniatovskytė Tiškevičienė, referendoriaus Vincento žmona. LMAB, Anna z Tyszkiewiczów Potocka Wąsowiczowa, Wspomnienia naocznego świadka.
assets/Uploads/_resampled/SetWidth211-beningsenm.jpg
Generolas Beningsenas nuomavosi Liubavo dvarą 1802–1806 metais iš Dominyko Tiškevičiaus.

Tiškevičiai

Pirmasis Tiškevičių valdymo etapas

Viena svarbiausių Liubavo dvaro istorijai yra grafų Tiškevičių giminė, turinti „Leliwos“ herbą ir nuo seno garsėjusi aktyviais karinio ir politinio valstybės gyvenimo veikėjais. Dar 1569 m. Žygimanto Augusto suteikta privilegija už pasižymėjimą Livonijos kare Vasilijui Tiškevičiui ir jo ainiams buvo suteiktas grafo titulas. Ši giminė Lietuvos istorijai davė daugybę išsilavinusių žmonių, pasižymėjusių politikoje, Bažnyčios gyvenime ir ypač – moksle. Daugeliui žinomi broliai Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai – atradėjai, geografai ir krašto istorijos puoselėtojai. Jų giminaičiai Liubavo žemes valdė net du kartus: XVII a. ir XVIII a. II p. – XIX a. pr.

Pirmasis giminės atstovas, nusipirkęs dvarą iš Golejevskių, buvo Jonas Antanas Tiškevičius (Jan Antoni Tyszkiewicz, 1609–1649), istorijoje gerai žinomo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus brolis. Kasparas Niesieckis jį apibūdino kaip „paprastos iškalbos, bet stiprių rankų" žmogų. Tiškevičius ėjo svarbias to laiko valstybines pareigas, tokias kaip LDK dvaro iždininko, taurininko bei Lietuvos tribunolo maršalkos. Jonas Antanas mirė gana jaunas, vos sulaukęs keturiasdešimties, ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje.

Jonas Antanas su žmona Kristina Švikovska susilaukė kelių dukterų ir dviejų sūnų: Kazimiero ir Vladislovo, bet pirmasis anksti mirė, tad tėvo turtus, kartu - ir Liubavo dvarą, paveldėjo Vladislovas (Władysław, 1644–1684). Kaip ir tėvas, Vladislovas padarė puikią politinę karjerą ir 1676 m. tapo LDK raikytoju ir Purvynės seniūnu. Tiškevičius palaikė gerus santykius su Bažnyčia – tai rodo jo 1677 m. Vilniaus bernardinams padovanoti du labai brangūs relikvijoriai su Kristaus kraujo ir Kryžiaus medžio relikvijomis. Vladislovo antkapinė plokštė, 1712 m. pastatyta Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, išliko iki šių dienų. Vladislovas Tiškevičius, pardavęs Liubavą Krišpinams Kiršenšteinams, užbaigė pirmąjį dvaro valdymo etapą.

Antrasis Tiškevičių valdymo etapas

Kitas giminės atstovas, valdęs Liubavą, buvo Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas Antanas Kazimieras Tiškevičius (Antoni Kazimierz, 1723–1778). Jis buvo vedęs Teresę Tyzenhauzaitę, paveldėjo Lahoiską ir prieš pat mirtį iniciavo mūrinės Lahoisko bažnyčios statybas. Liubavo istorijoje pasižymėjo jo brolis, Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius (Mikołaj, m. 1796). Tačiau iki jam apsigyvenant dvare, Liubavas pabuvojo ir jaunesniosios kartos paveldėtojų: brolių Pijaus, Dominyko ir Antano (Antano Kazimiero ir Mikalojaus sūnėnų) bei Antano Kazimiero sūnaus Vincento rankose.

Pijus Tiškevičius (Pius, 1756–1858) buvo Borisovo apskrities maršalka. Išlikę dokumentai byloja, kad jis nuolat bylinėjosi su savo dėde Juozapu Ignotu Tiškevičiumi. Pagrindiniais ginčų objektais buvo jiems priklausantys dvarai ir jų ribos. Regis, Pijui ir jo broliui buvo kilę sunkumų dalijantis tėvo palikimą.

Dominykas Tiškevičius (Dominik, 1780–1813(16)) buvo Borisovo pavieto šlėktų maršalka. Jis kartu su žmona Zofija Slizieniūte (Zofia Slizniówna, m. 1861) rūpinosi Svisločės gimnazija. Pasak Simono Askenazio, leitenantas Stanislovas Vansovičius, kartu su Napoleonu traukdamasis iš Maskvos, buvo užsukęs pas Dominyką Tiškevičių į vieną jo dvarų.

Trečiojo Pijaus ir Dominyko brolio Antano (Antoni, mirė apie 1798 m.) biografija nėra aiški. Žinoma tik tai, kad jis mirė labai jaunas, vos spėjęs tapti Liubavo savininku.

Kitas dvaro paveldėtojas buvo Vincentas (Wincent, 1757–1816), LDK referendorius, Baltojo erelio ir Šv. Stanislovo ordinų kavalierius. Amžininkai teigia, jog jis pasižymėjęs išskirtiniu punktualumu. Minimi ir komiški nutikimai, neva referendorius, nors buvo svetingas šeimininkas, su svečiais dėl išvykimo datos susitardavo vos tik jiems atvykus, ir „kai ta diena ateidavo, nei perkūnas, nei liga – niekas negalėjo atsleisti svečių nuo duoto žodžio". Leonas Potockis vaizdingai nusako Vincento ir jo žmonos, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios Teresės Poniatovskytės santykius, teigdamas, jog vyras jauną ir gražią žmoną labai mylėjo, bet ši jo bemaž nekentė. Patį referendorių jis apibūdino kaip iš prigimties švelnaus, net silpno ir drovaus charakterio, bet labai užsispyrusį ir ištikimą savo įpročiams. Įdomu, jog net ir būdamas labai pasiturintis, Vincentas laikėsi gan asketiško, santūraus gyvenimo būdo: gėrė tik tyrą vandenį, nelošė kortomis, bet mylėjo menus, ypač teatrą.

Vincento dėka Liubave apsigyveno jo dėdė Mikalojus Tiškevičius, Vilniaus katedros kanauninkas, Šv. Kazimiero koplyčios klebonas ir aktyvus bažnytinio gyvenimo veikėjas. 1793 m. kartu su kanauninku Pilchovskiu jis buvo deleguotas į Gardiną pas vyskupą tartis dėl Rusijos teritorijoje likusių Vilniaus kapitulos žemių. Kanauninko giminaitis Konstantinas Tiškevičius minėjo, kad jis buvo senamadiškas ir praktiškas žmogus, o tuo vadovaujantis įrengtas ir jo dvaras. Konstantinas savo knygoje „Neris ir jos krantai" teigė, kad Mikalojus Liubave pastatė įdomų architektūrinį paminklą – dviaukščius vartus, kurie iki šių dienų neišliko. Tikėtina, jog jie buvę panašūs į barokinius Vilniaus bazilijonų vartus. Dvasininkas aristokratas buvo muzikos mylėtojas, Liubavo dvare vasaromis išlaikęs solidų asmeninį orkestrą. Minėtuose vartuose, kuriuose buvo įrengti erdvūs butai, buvo apgyvendinti orkestro muzikantai ir kiti dvariškiai. Tad galima tik numanyti, jog tai būta didelio ir labai puošnaus statinio, įamžinusio skoningą prabangą.

Vėliau Liubavas teko Dominykui Tiškevičiui, šis 1802 m. ketveriems metams Liubavo dvarą išnuomojo generolui Beningsenui. Netrukus dvaras atsidūrė Dominyko ir Zofijos Slizieniūtės sūnaus Vincento (Wincent, 1800–1867) rankose. Vincento žmona – kunigaikštytė Eleonora Četvertinskaitė, jų duktė – Izabelė.

1857 m. Vincentas Tiškevičius perleido Liubavo dvarą savo seseriai, Kamilei Tiškevičiūtei (Kamila, 1806–1892), ištekėjusiai už Rapolo Slizienio. Amžininkų teigimu, Dominyko ir Zofijos duktė pagal ano meto grožio kanonus buvo tikra gražuolė. Gabrielė Giunterytė Puzinienė pasakoja, kad Kamila Tiškevičiūtė 1823 m. vaidino viename Rustemo organizuotų gyvųjų paveikslų apie karalienę Semiramidę. Ji atliko Azemos vaidmenį, tačiau, anot pasakotojos, jai dėl savo grožio („nuo mažų kojyčių iki išdidžios kaktos") derėjo vaidinti pačią Semiramidę. Panašiai kalba ir Ipolitas Korvinas-Milevskis. Jis teigia, kad Kamila savo grožiu „sukėlusi furorą" Aleksandro I „asamblėjoje". Tikėtina, kad ši garsios šeimos palikuonė buvo labai išsilavinusi – juk jos pusbroliai buvo patys Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai.