Slizieniai

Slizienių šeima suvaidino svarbų vaidmenį Liubavo dvaro istorijoje. Giminės protėviai atvyko į Lietuvą iš Vengrijos. Seniausias žinomas jos narys yra Andrius Ratša Slizienis. Jis buvo kilęs iš Septynpilio (Siebenburger) ir tarnavo Vengrijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui, Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos sūnui. 1436 m. Ratša jau buvo Lietuvoje ir gavo dideles valdas Smolensko žemėje. Ši šeima nuo seno turėjo herbą „Świat“ („Pasaulis“), grafų titulą.

Pirmasis iš šios giminės Liubavo dvare apsigyveno Rapolas Slizienis (Rafal Slizien, 1804–1881), 1832 m. vedęs Kamilę Tiškevičiūtę. Jis pagarsėjo kaip menininkas, savo skulptūromis ir medaliais atstovavęs Vilniaus romantizmo mokyklai.

Rapolas ir Kamilė susilaukė didelio būrio vaikų: keturių sūnų ir dviejų dukterų. Vyriausias sūnus buvo Jonas (Jan, ~1833–1878). Manoma, kad būtent jis 1852 m. parašė pjesę savo senelių Jono ir Anelės auksinėms vestuvėms. Vaidinime dalyvavo kiti Rapolo vaikai: Henrikas, Gustavas ir Rita. Pjesės tekste atsispindi šeimoje puoselėtos vertybės: pasididžiavimas savo gimine, Tėvyne, Lietuva, senos giminės dydžiu, draugiškumu. Visa tolesnė Slizienių šeimos istorija rodo, kad ši giminė buvo tikra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovė, išsaugojusi šios valstybės vertybes net tada, kai tos valstybės jau seniai nebebuvo.

Iš dukterų vyriausia buvo Rita (Ritta, 1840–1898). Anot Ipolito Korvino-Milevskio, ji, kaip ir motina, buvusi išvaizdi, ir visus pavergdavusi puikia iškalba. Rita buvo atsidavusi Katalikų bažnyčiai, o 1879.VI.7 iš Bavarijos karaliaus Liudviko II gavo garbingą Miuncheno Šv. Onos bažnyčios kanauninkės titulą, kurį 1880.I.22 patvirtino Rusijos imperatorius.

Jauniausioji duktė Marija (Marya) turėjo skulptorės talentą. To ją mokė tėvas, vėliau – skulptorius Antokolskis. Paskui Marija išvyko mokytis dailės į Drezdeną pas profesorių Grüderį, čia studijavo tapybą. Jos darbai buvo rodomi Varšuvos ir Vilniaus parodose, gavo premijas. Marija buvo ištekėjusi už Ipolito Domeikos. Antroje gyvenimo pusėje ji gyveno Vokietijoje.

Kitas Rapolo įpėdinis Henrikas Juzefas (Henrik Józef, 1845–~1920) paveldėjo Volnos dvarą ir jame apsigyveno su žmona grafaite Ana Kamila Mauros (Anna Slizniowa, 1862–1924). Henriko būta jautraus, emocingo ir sąžiningo. Tą liudija laiškai, prašymas po jo mirties padalyti pinigus tarp brolio Gustavo sūnų ir nurodymas 2500 rublių, skirtų Liubavo malūno turbinai įrengti, atiduoti Gustavo sūnui Rapolui Jonui, kaip daugiausia prisidėjusiam prie Liubavo malūno statybų.

Įdomus žmogus buvo kitas sūnus Valdemaras (Waldemar, 1834–1910). Valdemaras Slizienis – vienas mokslo ir meno muziejaus bei draugijos steigėjų, bibliofilas, taikomosios dailės ir senienų kolekcininkas, įvairių meno sričių žinovas. Jis buvo nevedęs. Giminės ir pažįstami jį vadino generolu, nors jokioje kariuomenėje jis netarnavo. Anot Zofijos Tiškevičiūtės Potockos, jis gerai nusimanė apie antikvarinius baldus, su jos tėvu, Lentvario grafu Vladislovu Tiškevičiumi diskutuodavo apie dailę, keisdavosi senoviniais kūriniais. „Generolas“ Slizienis dažnai vykdavo į užsienį, dažniausiai į Paryžių, svečiuodavosi Tiškevičių Lentvario, Palangos dvaruose. Įdomus buvo „generolo“ rankdarbių pomėgis – jis siuvinėdavo servetėles, bažnytinius rūbus (arnotus), nėriniais apsiūdavo atlasines kapas. Kurdavo dovanėles visoms Tiškevičių šeimos ponioms. Šiuos darbus paįvairindavo vaikų užsiėmimai namų mokyklėlėje, naujausios spaudos skaitymas. Zofija Tiškevičiūtė pasakoja, kad Valdemaras visada kvepėdavo geru tualetiniu vandeniu, buvo elegantiškas, malonus, inteligentiškas, nors kartais negailėdavo piktybiškų replikų asmenims, kurių nemėgo. Valdemaras rašė ir Vilniaus spaudai.

Gustavas Slizienis (Gustaw, 1839(?)–1894) nuolat gyveno Liubavo dvare, buvo vedęs Eleną Domeikaitę (Helena, 1845–1923). Gustavas rūpinosi Liubavo dvaro popieriaus fabriko statybomis, jo prašymu atnaujintos pamaldos Liubavo koplyčioje.

Paskutinis Slizienis, kuriam priklausė Liubavas, Rapolo anūkas, Gustavo sūnus, Rapolas Jonas Slizienis (Rafal Jan, 1875–1940) patyrė sovietinį persekiojimą. Savininku jis tapo 1912 metais. Buvo vedęs Stefaniją iš Ževuskių (Stefania, 1879–1934). Jonas Slizienis ypač rūpinosi Liubavu, pavertė jį pažangiu to meto ūkiu. Kaip teigė dar jo dėdė Henrikas, Jonas Rapolas buvo pagrindinis Liubavo malūno statybų ir modernizavimo iniciatorius, jo dėka malūnas pradėjęs teikti didesnes pajamas. Taip pat Liubave jis įkūrė puikų žirgyną.