EdvardoRinkeviciuskoplycia
Vietinio gyventojo Edvardo Rinkevičiaus iš atminties nupiešta Liubavo dvaro koplyčia, 2009
„Liubave buvo nedidelis medinis gyvenamasis namas, vadinamas rūmais. Kanalai ir tvenkiniai, pilni žuvies, supo kiemą; seni, ilgaamžiai medžiai teikė pavėsį. Netoli namo buvo dideli mūriniai puikaus stiliaus dviejų aukštų vartai, barokiniai, su patalpomis viršuje ir erdviu butu apačioje, tuose vartuose įrengtuose kambariuose gyveno kanauninko dvariškiai, patarnautojai. Be sekretoriaus, dar buvo kapelionas, tvarkytojai, kanauninkas laikė ir didelę kapelą, kuri kiekvieną vakarą jam grodavo sode.“ − rašė Konstantinas Tiškevičius monografijoje „Neris ir jos krantai“ aprašydamas Liubavo dvarą kanauninko Mikalojaus Tiškevičiaus laikais (XVIII a. pab.)

Liubavo dvaro architektūra

Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvoje, todėl ir jo sodybos architektūrinė raida išgyveno įvairias permainas.

Neturime duomenų, kaip dvaro sodybos pastatai atrodė XVI amžiuje, bet žinome, kad tuo metu dvare buvo malūnas. Galima spėti, kad to malūno vieta atitinka dabartinio malūno vietą, o Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto 1546 m. iždo knygose aprašomų remontuojamų tvenkinių išsidėstymas atitinka dabartinį. Prielaidą patvirtina ir tai, kad dvaro kelių tinklas ir išplanavimas laikui bėgant mažai kito.

Būdamas viena iš LDK seniūnijų, Liubavo dvaras, kurio teritorija driekėsi iki Siesarties, Kirneilio ežerų netoli Molėtų, be jokios abejonės turėjo turėti gana gerai išvystytą infrastruktūrą. Be malūno, ant kito Žalesos kranto galėjo būti kiti pastatai: priešais malūną ties sankryža – paviljonas, rūmai – vietoj dabartinės oranžerijos, lobynas (iždinė) – oficinos vietoje. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, tose vietose būta daugybės perstatymų, pamatų, XVI–XIX a. koklių, indų šukių ir kt.

Dvare, sodybos teritorijoje, buvo ir dvejos kapinaitės. Vienos buvo bendros, o kitose laidoti tik savininkų šeimos nariai. Visi keliai ne tik sodybos teritorijoje, bet ir keletas kilometrų už jos buvo grįsti akmenimis.

Iš 1727 m. inventoriaus matyti, kad dvaro sodybą jau sudarė apie 20 pastatų: buvo statomas antrasis malūnas, veikė alaus darykla, senovėje vadinta bravoru, buvo lobynas (iždinė), pastatas, vadintas piekarnia, atlikęs kepyklos ir daugybę kitų funkcijų. Tuo metu buvo atnaujinami ir palivarko rūmai.

Dvaro sodybos koplyčia ir barokinis ansamblis su milžiniškais dviejų aukštų vartais, kaip spėjama, panašiais į Vilniaus Bazilijonų vienuolyno, buvo pastatyti XVIII a. Yra išlikę ansamblio oficinos ir oranžerijos pastatai.

XIX a. pab. pasamdyti užsienio meistrai malūnui ir visai hidrosistemai pertvarkyti, pastatyta įspūdinga akmeninė ledainė, iškasta ar pagilinta dar keletas tvenkinių, intensyviai rengta laukų drenažo sistema. 1914 m. sudegus klasicistiniams rūmams, dvaro savininkai persikėlė gyventi į senuosius palivarko rūmus. Rūmai buvo aptinkuoti ir prie jų pristatytas priestatas. Iš 1921 m. plano matyti, kad tada funkcionavo septynių tvenkinių sistema, kurios ąžuoliniais vamzdžiais ir akmeninėmis protakomis vanduo tekėjo dar daug dešimtmečių. Viename iš tvenkinių ir pačiame Žalesos upelyje dirbtinai suformuotos akmeninės salelės.

Iš Nemenčinės bažnyčios inventorių matyti, kad 1741 m. buvo pašventinta Liubavo dvaro koplyčia. Koplyčia perstatyta XIX a. viduryje neogotikiniu istoristiniu stiliumi, labai tikėtina, kad pagal Liubavo savininko skulptoriaus Rapolo Slizienio projektą. Gali būti, kad tuo metu ir to paties autoriaus buvo perstatytas ir priešais koplyčią kelių sankryžoje stovėjęs medinis pastatas. Po 1863-iųjų pamaldos koplyčioje uždraustos, o nuo 1874 m. Gustavo Slizienio prašymu vėl atnaujintos. Koplyčia atliko bažnyčios funkciją iki pat 1945 m., į ją sekmadieninių pamaldų rinkdavosi apylinkių gyventojai. Koplyčios rūsyje įrengtame mauzoliejuje palaidoti Slizienių šeimos atstovai, jų giminės.

Tarpukaryje, vykstant parceliacijai, dvaras labai susilpnėjo, kai kurie dvaro pastatai prarado savo pirmines funkcijas. Nors jie ir išlaikė pavadinimus, pastatuose, vadintuose bravoru ir piekarnia, buvo apgyvendinti kumečiai, o medinis pastatas ties upe, vadintas paviljonu, tapo dvaro parduotuve.

Sovietinis laikotarpis ypač skausmingai palietė Liubavo dvarą. 1940 m. paskutinis jo šeimininkas Rapolas Jonas Slizienis sovietų buvo išvežtas į Sibirą, netrukus ten mirė. Dvaras kartu su tapybos kolekcija, vertingais baldais, knygomis buvo nacionalizuotas.

Iki 1947 m. Liubavo dvare neliko senųjų jo gyventojų, jie pasitraukė į Lenkiją. Dvare buvo apgyvendinti kaliniai. Dar po kelerių metų juos pakeitė iš Baltarusijos atvykę nauji gyventojai, kurie nežinojo, kaip tinkamai prižiūrėti dvaro sodybą. Kaleidoskopiškai keitėsi dvaro priklausomybė skirtingiems subjektams: Maišiagalos tarybiniam ūkiui, Bratoniškių, „Bolševiko", „Neries", Ažulaukės kolūkiams. Vienas po kito sugriuvo dvaro pastatai, buvo pažeista tvenkinių sistema, dvaro sodybos teritorijoje pristatyta atsitiktinių statinių.

Gintaras Karosas, 2010 05 31