liubavoknygosvirselis170
Gintaro Karoso knyga LIUBAVAS (2010)

Liubavo dvaro dailė

Kalbėdami apie Liubavo dvaro dailę pirmiausia turėtume paminėti Liubavo tapybos kolekciją. Tai daugiausia XVIII–XIX a. Slizienių šeimos portretai. Paveikslai 1940 m. buvo nacionalizuoti ir perduoti Vilniaus muziejui, o kai netrukus jis buvo pertvarkytas į Lietuvos dailės muziejų, pateko į jo fondus. Penkiolika iš devyniolikos iš dvaro paimtų paveikslų neseniai pavyko surasti išsaugotus minėtame muziejuje. Iš jų į mus žvelgia Slizienių šeimos atstovai, kurie įvairiais laikotarpiais nuo kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikų LDK užėmė svarbius valstybės, teismų pareigūnų, karinius ir kitus postus. Akivaizdu, kad ampyro stiliaus bruožus paveikslai įgavo vėliau – portretai, išskyrus XIX a. pradžios, nebuvo ovalo formos – jų kompozicija rodo, kad erdvė aplink portretus paprasčiausiai apkirpta.

Paskutinis dvaro savininkas, matyt, prieš sovietams nacionalizuojant paveikslus, su kreida kitoje paveikslo pusėje pažymėjo jų vietą dvaro rūmuose. Ant vieno paveikslo porėmio randame užrašą, atrodantį maždaug taip: Slizien tarp krosnies ir kredenso. Trys iš tapytų portretų yra mažesnio formato, ant jų nėra ir užrašo Slizien. Portretuose nesunkiai atpažįstame Stanislovo Poniatovskio konkurento, į Abiejų Tautų Respublikos sostą pretendavusio Mykolo Kazimiero Oginskio ir jo žmonos Aleksandros veidus.

Tapyba į Liubavo dvarą atkeliavo kartu su skulptoriumi Rapolu Slizieniu (1804–1881). Šeima, pasak baltarusių istorikų, turėjusi grafų titulą, LDK teritorijoje, be kitų dvarų, valdė ir didžiulį Dzeviontkovičių dvarą, kuris garsėjo tapybos kolekcija ir gausia senų rankraščių biblioteka. Rankraščių rinkinys ir biblioteka liko Dzeviontkovičiuose, o tapybos kolekcija ar jos dalis pateko į Liubavo dvarą. Istorikas R. Aftanazy, o ir Rapolo Slizienio amžininkai mini skulptoriaus senienų kolekcionavimo aistrą. Panašu, kad Liubavo dvaro rūmuose buvo sukaupta ne tik tapybos darbų, bet ir šeimos relikvijų, baldų. Prie minėtų relikvijų galėjo būti ir, kaip manoma, įspūdingas Vilniaus katedros kanauninko Tadeušo Slizienio (1728–1790) krėslas su Slizienių šeimos herbu atloše, įspaustu į veršiuko odą.

Be jokios abejonės, Rapolo kolekcijoje turėjo būti ir LDK tribunolo teismo maršalkos Stepono Slizienio (mirė 1707 07 05) herbinė portjera. Šis nuostabiai siuvinėtas aukšto meninio lygio audinys turėjo kabėti prie aukštas vadovo pareigas nuo 1705 m. ėjusio S. Slizienio krėslo.

Kartu su paveikslais buvo pervežti ir baldai. Jie buvo išties vertingi, taip netgi pažymėta 1940 m. poėmio dokumentuose prie pastabų. Tai du drožinėti oda apmušti krėslai su aukšta atrama ir odoje įspaustu Slizienių šeimos herbu, dvi oda apmuštos kėdės, angliškas M. Rufsello gamybos laikrodis ir metalinis sietynas. Baldų žinovų teigimu, krėslas su herbiniu įspaudu, dabar saugomas Taikomosios dailės muziejuje, yra vienas vertingiausių tokių baldų pavyzdžių.

Rapolo Slizienio vaikus irgi galima būtų vadinti meno žmonėmis. Duktė Marija, pasak amžininkų, buvo skulptorė, ištekėjusi už Ipolito Domeikos gyveno Miunchene, Vokietijoje. O sūnus Valdemaras (1834–1910) – vienas iš Vilniaus mokslo ir meno muziejaus bei draugijos steigėjų, mėgo meninį siuvinėjimą. Taikomosios dailės ir Bažnytinio paveldo muziejuose yra saugomi, kaip manoma, Valdemaro Slizienio meniškai siuvinėti arnotai su Slizienių ir Četvertinskių šeimų herbais.

Su Slizienių šeima ir Rapolo dukra kanauninke Rita Slizieniūte (1840–1898) sietinas ir meniškas Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčios antipedijus su įspaudais odoje, jis dabar – Lietuvos dailės muziejaus fonduose.

Liubavo dvare XIX a. pab. – XX a. pr. prie koplyčios buvo pastatyta angelo skulptūra. Ji, manoma, galėjo būti iš cinko išlieta vienoje iš Varšuvos liejyklų. Iš liejinio matyti, kad darbas autorinis, nors ir nežinome autoriaus pavardės. Liubavo angelą maždaug 8-ąjį XX a. dešimtmetį sulaužė elektrikai, pjaudami netoliese medį. Nors ir sutrūkusi, be plaštakų ir kryžiaus, angelo figūra išstovėjo iki 2003 metų. Tada skulptūra dingo. Manėme, kad turime grąžinti Liubavui angelą – 2009 metais, remdamiesi nuotraukomis, pagal autentišką technologiją vėl jį atkūrėme, išlikusias dalis restauravome. Tikiuosi, kad Liubavo angelas apsaugos Liubavą nuo XXI šimtmečio iššūkių, skatins žmones nebūti abejingus savo paveldui.

Gintaras Karosas, 2010 05 31